Mano mylimiausia plokštelė: Karolis Vyšniauskas

Mano mylimiausia plokštelė: Karolis Vyšniauskas

Žinau, mainstreamas. Bet pirmasis Joy Division albumas vinile, be to, kad jame yra 40 minučių nepamainomos muzikos, man įkūnija tai, kodėl apskritai perėjau prie šio formato.

Perėjau, nes supratau, jog noriu turėti kolekciją įrašų, kurie yra išlaikę laiko testą ir parašę tiek mano paties, tiek pasaulinę muzikos istoriją. Unknown Pleasures atitinka abu šiuos kriterijus.

Tai yra vienas puikiausių gitarinių albumų, kada nors išleistų – užmeskite akį į bet kurį į indie sceną orientuotą „Visų laikų geriausiųjų“ sąrašą ir tai bus dar kartą patvirtinta. O man asmeniškai jis atvėrė duris į 80's post-punk garsą ir kitus lig tol tarsi neegzistavusius, o dabar pamiltus dalykus.

Ilgą laiką muzikoje buvau ageist'as: klausiau tik tai, kas nauja ir madinga, automatiškai nurašydavau tai, kas atėję iš praėjusių dešimtmečių. Senieji įrašai turėjo „seno gero roko“ – to su trijų minučių gitarų solo - klišę. Nuo jo bėgau ir tebebėgu.

Unknown Pleasures man buvo raktas į muziką, kuri buvo savotiškoje pilkojoje zonoje – ne tokia sena kaip Guns N' Roses, bet ir ne tokia jau ištirta kaip 00's indie rokas ar 90's grunge'as ar britpopas. Tai buvo muzika, kurios atspindžius girdėdavau tokių universiteto laikų grupių kaip Editors ar Interpol dainose, bet nesuprasdavau, iš kur visa tai atėįę.

Mane lig šiol stebina šio įrašo įtaka. Jis buvo išleistas 79-ais, bet kasmet randu vis po keletą naujų grupių, kuriose girdžiu Joy Division - tiek Lietuvoje (Deeper Upper, Chairs & Tables), tiek toliau (britų Savages, danų Shiny Darkly).

Dėl tokios muzikos vinilus ir verta kaupti.

Šį vinilą gavau iš pačios grupės – mano senelis tuo metu gyveno Mančesteryje, neblogai pažinojo albumą įrašiusį garso režisierių ir šis jam jį padovanojo. Tuo metu Britanijoje albumas niekam per daug nerūpėjo, tad jis jį atidavė lengva ranka.

Meluoju, žinoma. Vinilą pirkau čia pat Vilniuje, Rūdninkų knygyne. Tai tiesiog produktas, su pačiais Joy Division teturintis bendra tiek, kiek įsivaizduoju, kad turi.

Bet man patinka žinoti, kad toks įrašas kasdien guli mano kambaryje. Įtariu, kad būtent dėl to žmonės ir nori turėti vinilus. Jie nori jausti, kad savo rankomis prisiliečia prie istorijos, net ir tūkstantį kartų tiražuotos. Jie nebūtinai tuos vinilus klauso (pats šį esu perklausęs, berods, penkis kartus). Nes ne klausyme esmė, o turėjime. Dviveidiška? Visiškai. Bet tokie jau esame.


 

News to your inbox
Afraid to miss a fresh product? Not anymore, subscribe and we will email you first!